Telefonas dabar yra kone kūno tęsinys – nešiojamės jį visur: prie baseino, ant slidžių, karštoje saulėje ar šaltyje laukiant autobuso. Ir nors gamintojai kasmet giriasi, kokie jų įrenginiai atsparūs vandeniui, dulkėms ir smūgiams, realybė vis tiek primena, kad elektronika turi savo ribas. Vasara ir žiema – du visiškai skirtingi metų laikai, tačiau abu jie telefonui kelia panašiai daug streso, tik iš skirtingų pusių. Pažiūrėkime, kas dažniausiai atsitinka mūsų kišenėse gyvenantiems draugams, kai už lango arba +35, arba -15.
Kai telefonas tiesiog „kepa” saulėje
Vasarą dažniausiai skambinama į servisus dėl vienos priežasties – perkaitimo. Telefonas, pamirštas ant paplūdimio kėdės ar automobilio prietaisų skydelyje, gali pasiekti temperatūrą, kurios baterija tiesiog nepakelia. Pasireiškia tai gana greitai atpažįstamai: ekranas staiga tamsėja, atsiranda perspėjimas apie perkaitimą, o kartais telefonas savaime išsijungia ir atsijungia nuo visų procesų, kol atvės.
Blogiausia, kad kartotinis perkaitimas palieka žymę. Ličio jonų baterijos nuo aukštos temperatūros degraduoja greičiau nei nuo įprasto naudojimo – talpa mažėja, telefonas ima greičiau išsikrauti, o kai kuriais atvejais baterija gali ir ištinti. Tai jau nebe smulkmena, o rimta priežastis keisti akumuliatorių arba kreiptis dėl profesionalios diagnostikos.
Drėgmė, prakaitas ir netikėtas maudynes
Antra pagal populiarumą vasaros bėda – skysčių patekimas į įrenginį. Nors dauguma šiuolaikinių telefonų turi IP68 ar panašų atsparumo reitingą, tai nereiškia, kad jie yra nenugalimi. Chloruotas baseino vanduo, sūrus jūros vanduo ar tiesiog gausus prakaitas sportuojant – visa tai gali pažeisti jungtis, garsiakalbius ar mikrofonus greičiau, nei tikimasi.
Dažnas atvejis: telefonas krenta į vandenį, atrodo, kad viskas gerai, veikia, bet po kelių dienų atsiranda korozija ant kontaktų, sugenda įkrovimo lizdas arba pradeda „burbuliuoti” garsas skambučio metu. Drėgmė kartais nepasireiškia iš karto – ji veikia palaipsniui, todėl žmonės klaidingai mano, kad viskas gerai, kol staiga telefonas visiškai neįkraunamas.
Ekranai, kurie neatlaiko karščio ir smūgio kartu
Karštu oru žmonės daugiau juda, sportuoja, keliauja – atitinkamai ir telefonas dažniau krenta ar atsiduria situacijose, kur jį lengviau numesti (prakaitas rankose slidina korpusą). Karštis taip pat gali sumažinti stiklo ir klijų atsparumą, todėl mikroįtrūkimai, kurie žiemą liktų nepastebėti, vasarą gali plėstis greičiau dėl temperatūros pokyčių – pavyzdžiui, iš karšto lauko į vėsų pastatą su oro kondicionavimu.
Toks staigus temperatūros kaitaliojimasis kenkia ir ekrano matricai. Kartais telefonas iš saulėkaitos patenka į šaldytą automobilio saloną, ir ekranas pradeda rodyti dryžius ar keistas spalvų dėmes – tai kondensato ir vidinio streso pasekmė.
Žiema: kai baterija tiesiog „sustoja”
Šaltuoju metų laiku scenarijus visiškai kitoks, bet pasekmės vartotojui panašiai nemalonios. Populiariausias žiemos gedimas – tai staigus baterijos „mirtis” šaltyje. Telefonas, kuris kambaryje rodė 60 proc. įkrovos, išėjus į -10 laipsnių gatvę per kelias minutes gali visiškai išsijungti. Tai nereiškia, kad baterija sugedo – ji tiesiog laikinai praranda gebėjimą tiekti srovę žemoje temperatūroje. Sugrįžus į šiltą patalpą telefonas dažniausiai atsigauna ir rodo panašų įkrovos lygį, koks buvo prieš išjungimą.
Problema tampa rimta, kai toks ciklas kartojasi nuolat – kasdien nešiojamas telefonas rankinėje, kuprinės kišenėje ar tiesiog paltuose žiemą praeina per dešimtis tokių „šokų”, ir tai realiai sutrumpina baterijos gyvavimo laiką per kelis mėnesius.
Kondensatas – tylusis žiemos priešas
Kitas dažnas, bet mažiau žinomas gedimas žiemą – kondensatas. Kai telefonas iš šalto lauko patenka į šiltą, drėgną patalpą (pavyzdžiui, iš gatvės į kavinę ar autobusą), ant ir viduje elektronikos ima kauptis mikroskopiniai vandens lašeliai. Iš pažiūros nekaltas dalykas, tačiau ilgainiui tai gali sukelti oksidaciją plokštėje, dėl kurios telefonas pradeda keistai veikti – neatsako mygtukai, blyksi ekranas arba visiškai nustoja veikti po kelių savaičių.
Servisų statistika rodo, kad žiemą smarkiai padaugėja atvejų, kai klientai atneša telefoną su užrašu „tiesiog nustojo veikti be jokios priežasties” – ir po diagnostikos paaiškėja, kad viduje yra korozijos požymių, susijusių su temperatūros kontrastu.
Trapūs stiklai šaltyje
Stiklas ir metalas šaltyje tampa trapesni – tai fizika, kurios nepakeisi. Telefono korpusas žiemą tampa jautresnis smūgiams: kritimas nuo tos pačios aukštos vasarą galbūt paliktų tik įbrėžimą, o žiemą gali sukelti tikrą įtrūkimą ekrane. Todėl žmonės, kurie žiemą telefoną krečia iš kišenės su pirštinėmis (tos pačios pirštinės sumažina jautrumą rankoje ir telefonas tiesiog išslysta), dažniau susiduria su suskilusiais ekranais nei šiltuoju metų laiku.
Pirštinės, sensorinis ekranas ir nervai
Tai jau nebe „gedimas” tiesiogine prasme, bet nervų karas, kurį verta paminėti – žiemą dažnai skundžiamasi, kad ekranas „nustoja reaguoti”. Realybėje kaltos ne pačios detalės, o storos pirštinės ar tiesiog per šalta oda, kuri prastai perduoda elektrostatinį signalą jutikliniam ekranui. Žmonės, nesupratę priežasties, kartais nešasi telefoną į servisą, o problema paaiškėja per kelias sekundes – reikia tiesiog nusiimti pirštines arba naudoti specialias, pritaikytas sensoriniams ekranams.
Vasara, žiema ir tas pats priešas – nerūpestingumas
Įdomu tai, kad nors priežastys skiriasi, esmė dažniausiai ta pati – nerūpestingas naudojimas ekstremaliose sąlygose. Vasarą pamirštame telefoną saulėje, žiemą – nešiojame jį taip, kaip jam visai nepatinka. Todėl pagrindinė žinutė čia paprasta: telefonas nėra visai atsparus stichijai, kad ir kaip jį reklamuotų.
Ką realiai galima padaryti, kad išvengtumėte dažniausių sezoninių gedimų:
- Vasarą: nelaikykite telefono tiesioginėje saulėje ilgiau nei kelias minutes, ypač automobilyje ar ant paplūdimio – naudokite šešėlį arba specialų apsauginį dėklą.
- Prie vandens: net turėdami IP68 reitingą, nesijaudinkite, jei telefonas krenta į baseiną – patikrinkite jungtis, leiskite išdžiūti bent parą prieš kraunant.
- Žiemą: laikykite telefoną vidinėje striukės kišenėje, arčiau kūno šilumos, o ne išorinėje kišenėje ar rankinėje.
- Kondensato atveju: jei telefonas ilgą laiką buvo šaltyje, palaukite kelias minutes prieš jį naudojant patalpoje, kad temperatūra susivienodintų palaipsniui.
- Visais atvejais: naudokite kokybišką dėklą – jis apsaugo ne tik nuo smūgių, bet ir švelnina temperatūros pokyčius.
- Baterijos sveikatai: venkite kraunimo iki 100 proc. kiekvieną dieną, jei planuojate ilgą laiką laikyti telefoną karštyje ar šaltyje – tai papildomai apsaugo elementus nuo greitos degradacijos.
Kai gedimas jau įvyko – ką daryti pirmiausia
Jei telefonas jau parodė ligos požymius – nustojo veikti po šalčio, ėmė keistai kaisti ar rodo drėgmės ženklus – svarbiausia nepanikuoti ir nedaryti savavališkų eksperimentų. Nebandykite telefono džiovinti fenu ar mikrobangų krosnelėje (taip, tokių bandymų būna), neįkraukite jo iškart po ištraukimo iš vandens ir nepalikite ant radiatoriaus „sušildyti” po šalčio. Geriausia palikti įrenginį natūraliai atvėsti ar išdžiūti kambario temperatūroje ir, jei per parą situacija nepagerėja, kreiptis į specialistus – kuo greičiau, tuo mažesnė tikimybė, kad korozija ar perkaitimas paliks nuolatinę žymę plokštėje.
Vietoj išvadų: telefonas irgi jaučia orus
Jei žmogus vasarą apsisaugo nuo saulės kremu, o žiemą apsirengia šiltai, tai kodėl telefonui – daug jautresnei elektronikos sistemai – tokios pačios rūpesčio taisyklės netaikomos? Tiesa yra ta, kad daugumą „populiariausių” gedimų sukelia ne gamybos defektai, o mūsų pačių įpročiai: pamestas telefonas saulėje, nešiojimas kišenėje šaltyje, kritimas iš rankų su pirštinėmis. Šie dalykai skamba banaliai, bet realiai sudaro didžiąją servisų klientų dalį per abu sezonus.
Geriausia dovana savo telefonui – tiesiog nepamiršti, kad jis, kaip ir mes, turi savo komforto zoną temperatūros atžvilgiu. Šešėlis vasarą, šiluma žiemą, sausas oras visada – ir tikėtina, kad tas pats įrenginys jums patarnaus ne vieną, o kelis metų laikus be jokių netikėtų vizitų į servisą.
